JW subtitle extractor

„Tarnaukite Jehovai su džiaugsmu“, –
sakoma Psalmyno 100:2.
Jehova nori, kad džiaugsmo nepristigtume,
ir dėl to apdovanojo mus
daugybe nuostabių dalykų.
Jis davė mums gyvenimą –
kokie laimingi dėl to esame!
Davė mums Bibliją, kad žinotume,
kaip gyventi prasmingai.
Jo dėka kasdien galime
patirti ką nors gero.
Tikrai, visas mūsų džiaugsmas
ateina nuo Jehovos.
Šėtonas nenori, kad Jehovai
tarnautume su džiaugsmu.
Kodėl?
Jis žino, kad džiaugsmas padeda
mums dirbti evangelizacijos darbą –
darbą, kurį jis nori sustabdyti.
Todėl jis visaip mėgina
džiaugsmą iš mūsų atimti:
kartais paskatina valdžią mus persekioti,
kartais pakursto mūsų šeimos
narių ir aplinkinių priešiškumą.
Šėtonas taip pat nori, kad pasiduotume
troškimui įsigyti nebūtinų materialinių dalykų
ir dėl to skirtume mažiau laiko tarnybai.
Jis siekia mus įtikinti, kad kaupdami vis
daugiau turto būsime iš tiesų laimingi.
Bet tai juk netiesa.
Tokie Šėtono kėslai nėra nieko nauja.
Dabar paskaitykime ištraukas iš
Ezros, Agėjo ir Zacharijo knygų
ir pasistenkime įžvelgti, kas mums padėtų
tarnauti Jehovai su džiaugsmu.
Atkreipkime dėmesį, kas Jehovos tarnams
anuomet teikė džiaugsmo ir kas jį slopino.
Pagalvokime, kodėl mes šiandien, kad ir kokių
sunkumų patirtume, galime likti džiaugsmingi
ir iš ko tas džiaugsmas
turėtų matytis.
Ezra, parašęs jo vardu pavadintą Biblijos knygą,
buvo kunigas ir Mozės Įstatymo perrašinėtojas.
Ezros knygoje tęsiama
Izraelio tautos istorija.
Manoma, kad prieš tai einančią 2 Metraščių
knygą irgi parašė Ezra.
Nusikelkime į 537 m. p. m. e.
Nemažai žydų ruošiasi
grįžti į Judo kraštą.
Už tai, kad lenkėsi netikriems dievams, tauta
70 metų praleido Babilonijos nelaisvėje.
Iš savo klaidų jie skaudžiai pasimokė,
ir daugiau niekada visa tauta nebeįpuolė
į stabmeldystės žabangus.
Taigi žydams grįžus iš nelaisvės atėjo laikas
Jeruzalėje vėl garbinti Jehovą teisingai.
Ezros knygoje aprašyta, kas vyko kelių Persijos karalių
valdymo laikotarpiu, pradedant karaliumi Kyru.
Šis Izraelio istorijos epizodas
prasideda labai džiugiai.
Atsiverskime Ezros 1 skyrių
ir skaitykime 1–6 eilutes.
Pirmais Persijos karaliaus
Kyro valdymo metais,
kad išsipildytų Jehovos žodis,
paskelbtas per Jeremiją,
Jehova įkvėpė Persijos karalių Kyrą visoje
karalystėje žodžiu ir raštu pranešti:
„Taip sako Kyras, Persijos karalius.
Dangaus Dievas Jehova atidavė
man visas žemės karalystes
ir įpareigojo pastatyti jam Namus
Jeruzalėje, Judo krašte.
Kas tik esate iš jo tautos, – jūsų
Dievas tebūna su jumis! –
leiskitės kelionėn į Judą, į Jeruzalę,
ir atstatykite Jehovos,
Izraelio Dievo, Namus –
didžio Dievo Namus,
buvusius Jeruzalėje.
Kiekvieną grįžtantį, kad ir kur jis
iki šiol gyveno, teparemia kaimynai –
tegu duoda jam sidabro
ir aukso, daiktų ir gyvulių,
taip pat geros valios auką Dievo
Namams, buvusiems Jeruzalėje.
Tada Judo ir Benjamino giminių kilčių vyriausieji,
kunigai ir levitai – kiekvienas, kurį Dievas įkvėpė, –
susiruošė kelionėn atstatyti
Jeruzalėje buvusių Jehovos Namų.
Visi aplinkiniai juos parėmė – davė sidabro
ir aukso reikmenų, daiktų, gyvulių
ir kitų vertingų dovanų, neskaitant
geros valios aukų.
Tik įsivaizduok!
Jehova grąžina žydus į jų kraštą.
Pats karalius Kyras paliepia
jiems atstatyti šventyklą.
Daugybė žydų džiugiai
imasi šios užduoties.
Tie, kas dėl įvairių priežasčių grįžti į Judo kraštą
negali, paremia iškeliaujančiuosius savo turtu.
Taigi 537 m. p. m. e., tikriausiai
pavasario pradžioje,
apie 50 000 žydų palieka Babiloną.
Juos veda vyriausiasis kunigas Jozuė ir
Kyro paskirtas valdytojas Zerubabelis.
Ankstų rudenį jie
atkeliauja į Judo kraštą.
Kaip visi džiaugiasi! Tačiau kaip
to džiaugsmo jiems neprarasti?
Pažiūrėkime, ko jie
ėmėsi vos sugrįžę.
Paskaitykime Ezros 3:1–6.
Septinto mėnesio pradžioje, kai jau
buvo įsikūrę savo miestuose,
izraelitai visi kaip vienas
susirinko į Jeruzalę.
Jehocadako sūnus Jozuė
kartu su kitais kunigais,
taip pat Šaltielio sūnus
Zerubabelis su savo broliais
ėmėsi atstatyti Izraelio Dievo aukurą, kad
galėtų aukoti ant jo deginamąsias aukas,
kaip reikalauja Mozės,
Dievo vyro, Įstatymas.
Nors ir bijojo aplinkinių tautų, jie pastatė aukurą
toje pačioje vietoje, kur jis buvo anksčiau,
ir pradėjo aukoti ant jo deginamąsias
aukas Jehovai – ryto ir vakaro aukas.
Tada, kaip prisakyta,
surengė Palapinių šventę
ir diena po dienos aukojo tiek deginamųjų
aukų, kiek nustatyta kiekvienai dienai.
Nuo to laiko, be kasdienės
deginamosios aukos,
jie dar aukojo jaunačių aukas ir
šventų Jehovos iškilmių aukas,
taip pat geros valios aukas, kurias
žmonės Jehovai atnešdavo.
Jehovos šventyklos pamatas
dar nebuvo paklotas,
bet deginamąsias aukas Jehovai jie atnašavo
jau nuo septinto mėnesio pirmos dienos.
Ar pastebėjote, kad žydai,
„nors ir bijojo aplinkinių tautų“,
vis tiek ėmė garbinti
Jehovą, kaip pridera?
Kadangi neprarado drąsos ir darė,
kas teisinga, jie galėjo džiaugtis.
Prieš daug metų, liepdamas tautai švęsti
Palapinių šventę, Mozė buvo sakęs,
kad jeigu izraelitai darys, ko Jehova
reikalauja, galės džiūgauti.
Mozės žodžiai pasitvirtino.
Kitąmet jie drąsiai ir su džiaugsmu
pakloja šventyklos pamatą.
Paskaitykime apie tai
iš Ezros 3:10–13.
Kai statytojai paklojo Jehovos šventyklos pamatą,
kunigai, apsivilkę kunigiškais drabužiais,
sustojo šlovinti Jehovos su trimitais,
o levitai, Asafo sūnūs, – su lėkštelėmis,
kad viskas vyktų taip, kaip Izraelio
karaliaus Dovydo prisakyta.
Ir jie ėmė pakaitomis giedoti
Jehovai gyrių ir jam dėkoti:
„Nes jis geras, nes jo ištikimoji
meilė Izraeliui amžina.“
Visi žmonės šlovino Jehovą
garsiais šūksniais už tai,
kad Jehovos Namų pamatas
buvo paklotas.
Daug kunigų, levitų ir kilčių vyriausiųjų – senoliai,
kurie buvo matę ankstesnius Namus, –
balsu verkė, kai šių Namų pamatas buvo dedamas jų akivaizdoje,
o daug kitų garsiai šaukė iš džiaugsmo.
Nebuvo galima atskirti džiaugsmo
šūksnių nuo verksmo,
nes žmonių šauksmas buvo
didelis ir garsas aidėjo toli.
Tiesa, kai kurie vyresni tautos
žmonės ima verkti, suprasdami,
kad dabartinė šventykla savo didybe tikrai
neprilygs Saliamono pastatytiems Namams.
Vis dėlto džiugūs kitų šūksniai
nustelbia jų verksmą.
Aplinkinės tautos visu
tuo tikrai nesidžiaugia.
Jos ima regzti planus,
kaip žydams sutrukdyti.
Paskaitykime apie tai iš Ezros 4:1–3.
Kai Judo ir Benjamino giminių priešai išgirdo, kad grįžę
tremtiniai stato Jehovai, Izraelio Dievui, šventyklą,
jie nedelsdami kreipėsi į Zerubabelį
ir į kilčių vyriausiuosius sakydami:
„Statykime drauge, nes nuo to meto, kai Asirijos
karalius Asarhadonas mus čia atkėlė,
mes irgi garbiname jūsų Dievą
ir aukojame jam aukas.“
Bet Zerubabelis, Jozuė ir kiti Izraelio
kilčių vyriausieji jiems atsakė:
„Tarp mūsų ir jūsų nėra nieko bendra,
kad Namus mūsų Dievui statytume drauge.
Mes vieni statysime Namus
Jehovai, Izraelio Dievui,
kaip karalius Kyras, Persijos
valdovas, mums įsakė.“
Zerubabelis įžvelgia, kad tie žmonės siūlosi
į pagalbą tikrai ne iš gerų paskatų.
Iš Zerubabelio sulaukę neigiamo atsakymo,
jie imasi visaip trukdyti šventyklos statybai.
Paskaitykime 4–7 eilutes.
Nuo tada krašto gyventojai visaip mėgino
pakirsti Judo žmonių drąsą ir ryžtą darbuotis.
Norėdami jų užmojus
paversti niekais,
jie papirkinėjo karalystės patarėjus ir taip darė
per visas Persijos karaliaus Kyro dienas,
iki Persiją pradėjo valdyti
karalius Darijus.
Pradėjus karaliauti Ahasverui, jie surašė prieš
Judo ir Jeruzalės gyventojus skundžiamąjį raštą.
Toks raštas buvo parašytas ir Persijos
karaliaus Artakserkso valdymo dienomis.
Karaliui Artakserksui rašė Bišlamas, Mitredatas
ir Tabeelis su savo sąjungininkais.
Laišką jie išvertė į aramėjų kalbą ir
parašė aramėjiškais rašmenimis.
Dabar paskaitykime, ką vyriausiasis pareigūnas Rehumas
ir kiti Izraelio tautos priešai parašo karaliui.
Atkreipkime dėmesį, kokius
melagingus kaltinimus jie meta.
Ezros 4:11–16.
Čia jų siųsto laiško nuorašas:
„Karaliui Artakserksui.
Nuo tavo tarnų, Užupio srities žmonių.
Tebūnie karaliui žinoma, kad žydai, atkeliavę
iš tavo krašto pas mus, susirinko į Jeruzalę.
Jie atstato tą maištingą ir nedorą miestą,
mūrija sienas, taiso pamatus.
Tebūnie karaliui žinoma: jeigu tą miestą
jie atstatys ir jo sienas užbaigs,
tai nebemokės mokesčių,
duoklės ir muitų.
Karališkasis iždas tada patirs nuostolių.
O kadangi esame karaliaus rūmų išlaikomi,
mums nedera abejingai žiūrėti,
kaip karaliui daroma žala.
Taigi siunčiame karaliui laišką su prašymu atlikti
paiešką karaliaus pirmtakų metraščiuose.
Iš metraščių tu sužinosi ir pamatysi,
koks maištingas tas miestas,
koks grėsmę keliantis
karaliams ir sritims.
Jame maištaujama nuo seno,
užtat miestas ir buvo sunaikintas.
Norime, kad karalius žinotų: jeigu tą miestą
jie atstatys ir jo sienas užbaigs,
Užupio srityje tu prarasi valdžią.“
Ar šitokie kaltinimai neatrodo girdėti?
Labai panašiai mūsų priešininkai
kartais tvirtina ir šiandien:
„Jie nemoka mokesčių.
Jie kenkia valstybės interesams.
Jie patys maištauja ir kitus
skatina maištauti.
Jie nesuvaldomi.“
Visa tai – grynas melas.
Anuomet tokios melagystės
žydams skaudžiai atsiliepė.
Karalius įsakė darbus nutraukti
ir šventyklos statyba sustojo.
Kaip liūdna!
Anksčiau, kai buvo dar visai neseniai grįžę į savo kraštą,
žydai nepasidavė žmonių baimei ir dirbti nesustojo.
Bet šįsyk sustoja.
Ir šiandien daugelis iš mūsų patiria
vis stipresnį priešiškumą dėl tikėjimo.
Bet jeigu imtume dėl Jehovos daryti mažiau ar
išvis nuleistume rankas, laimingesni netaptume.
Būtų priešingai – visai
prarastume džiaugsmą.
Jeigu tektų susidurti su aršiu
priešiškumu, net agresija,
džiaugsmą išsaugosime
tik likdami ištikimi Jehovai.
Kodėl galime taip sakyti?
Štai tikra istorija.
Įsivaizduokite: būrys agresyviai nusiteikusių
vyrų apsupa mūsų sesę su dukra
ir reikalauja, kad jos pirktų vienos
politinės partijos bilietus.
Ką sesės darys?
Jeigu spaudimui pasiduos ir bilietus
nusipirks, tą būrį vyrų gal ir pradžiugins,
bet pačios jausis blogai, nes
išdavė savo dangiškąjį Tėvą.
Mūsų sesės nepasidavė.
Aišku, joms tikrai nebuvo smagu, kad jas
užgaulioja ir net kelia prieš jas ranką.
Bet jųdviejų sąžinė liko švari.
Ir širdyje jos galėjo džiaugtis, kad
nepamynė ištikimybės Jehovai.
Dabar vėl prisiminkime
žydus Ezros dienomis.
Daugelis iš jų Babilonijoje
galbūt gyveno gana patogiai,
bet viską paliko ir išsiruošė į nelengvą
kelionę atgal į Judo kraštą.
Ištisus 14 metų – nuo pat tada, kai
buvo pakloti šventyklos pamatai, –
jiems teko kęsti pasipriešinimą.
Galiausiai statyba buvo uždrausta
ir tauta prarado uolumą.
Atnašas jie aukojo tik iš reikalo ir
nebedarė, ko Jehova iš jų tikėjosi, –
nebesistengė užbaigti šventyklos.
Susidūrę su priešiškumu jie pamanė, kad dar turbūt
neatėjo Jehovos skirtas metas statybą pabaigti.
Galimas dalykas, padrąsinimo reikėjo net ir valdytojui
Zerubabeliui ir vyriausiajam kunigui Jozuei.
Todėl Jehova pas žmones
siunčia pranašą Agėją.
Atsiverskime Agėjo knygos 1 skyrių.
Pranašas apie keturis mėnesius
skelbia aiškią ir įkvepiančią žinią,
padeda tautai suprasti,
kur problemos esmė.
Paskaitykime 1 skyriaus 2–11 eilutes.
Taip sako Jehova, kareivijų Viešpats.
Šitie žmonės kalba: „Dar neatėjo
metas Jehovos Namų statyti.“
Ir Jehova per pranašą Agėją
dar kartą perdavė žodį:
„Argi laikas jums gyventi medžiu iškaltuose
namuose, kai šie Namai guli griuvėsiuose?
Dabar Jehova, kareivijų
Viešpats, sako taip:
gerai pagalvokite, ką darote.
Jūs gausiai sėjate, bet
menką derlių tenuimate,
jūs valgote, bet nepasisotinate,
geriate, bet neatsigeriate,
apsivelkate drabužį,
bet negalite sušilti.
Samdinys savo algą
deda į skylėtą kapšą.
Taip sako Jehova, kareivijų Viešpats:
gerai pagalvokite, ką darote.
Kopkite į kalną, parsigabenkite
rąstų ir statykite šiuos Namus,
kad galėčiau jais gėrėtis
ir kad man būtų šlovė.
Taip sako Jehova.
Jūs daug tikėjotės,
bet menkai tegavote,
ir ką parsigabenote namo,
aš išpusčiau.
O kodėl? – tai Jehovos,
kareivijų Viešpaties, žodis. –
Todėl, kad mano Namai tebeguli griuvėsiuose,
o jūs visi bėgate rūpintis savo pačių namais.
Dėl to dangūs virš jūsų ir sulaikė
savo rasą, o žemė – savo derlių.
Aš pašaukiau sausrą žemei, kalnams,
pasėliams, jaunam vynui,
aliejui ir viskam, kas žemėje auga,
siunčiau ją žmonėms, galvijams
ir visam jūsų darbo vaisiui.
Jehova sako, kad žydai, rūpindamiesi
savais reikalais, yra tarsi samdinys,
dedantis savo uždarbį į kandžių
sukapotą, skylėtą kapšą.
Kadangi žydai apleido Jehovos
namus, Jehova jų nelaimina.
Todėl jų darbo vaisiai menki
ir jiems mažai yra kuo džiaugtis.
Kai kurie gal mano, kad geriau pasijaus,
jeigu stengsis kuo gražiau įsikurti.
Bet materialūs dalykai juk
nepatenkins dvasinių poreikių.
Ar įžvelgiame, ko galime pasimokyti?
Aišku, nėra nieko bloga
turėti gerų, gražių daiktų.
Bet daiktai nesuteiks mums
tikro, patvaraus džiaugsmo,
ypač jeigu stengdamiesi juos įsigyti
apleisime Jehovos pavestą darbą.
Atminkime žodžius iš
Psalmyno 127:1:
„Jei Jehova namų nestato,
veltui pluša statytojai.“
Žinome ir tai, kad jeigu dėl Jehovos aukosimės –
visų pirma ieškosime Karalystės ir jo teisumo, –
jis pačiu tinkamiausiu laiku suteiks
tai, ko mums iš tiesų reikia.
Patarlių 10:22 sakoma:
„Jehovos palaiminimas praturtina
ir vargo neatneša.“
Dabar grįžkime prie šventyklos.
Ar naujoji, atstatyta, šventykla tikrai nebebus
tokia didinga, kaip kai kurie manė?
Per Agėją Jehova žmones patikina, kad ateityje
šių Namų šlovė bus kaip niekad didelė.
Skaitykime Agėjo 2:3–9.
„Kas iš jūsų matėte pirmykštę
šių Namų šlovę?
O kaip jie atrodo jums dabar?
Gal manote, kad šie Namai, palyginti
su ankstesniais, yra niekas?“
Bet dabar būk drąsus, Zerubabeli,
– tai Jehovos žodis.
Būk drąsus ir tu, vyriausiasis kunige
Jozue, Jehocadako sūnau.
Būkite drąsūs, visi krašto žmonės, –
tai Jehovos žodis – ir darbuokitės.
Aš su jumis, – tai Jehovos,
kareivijų Viešpaties, žodis.
Prisiminkite, ką jums pažadėjau, kai išėjote
iš Egipto. Mano dvasia tebėra tarp jūsų.
Nebijokite! Taip sako Jehova,
kareivijų Viešpats:
visai netrukus aš dar sykį sudrebinsiu
dangų ir žemę, jūrą ir sausumą.
Visas tautas taip sudrebinsiu, kad visų tautų
brangenybės suplauks į šiuos Namus,
ir juos pripildysiu šlovės.
Taip sako Jehova, kareivijų Viešpats.
Mano yra sidabras ir mano yra auksas, –
tai Jehovos, kareivijų Viešpaties, žodis.
Būsima šitų Namų šlovė viršys pirmykštę.
Taip sako Jehova, kareivijų Viešpats.
Kai visatos Kūrėjas ir Viešpats
paskelbia, ką yra sumanęs,
ar kas nors gali sutrukdyti
jam tai įgyvendinti?
Jokiu būdu!
Jehovos žodžiai, skirti jo
tautai, labai aiškūs.
Bet Jehova mato, kad iš Babilonijos grįžusius
žydus reikia dar labiau pastiprinti.
Todėl jis siunčia savo angelą pas
kitą pranašą, vardu Zacharijas.
Atsiverskime Zacharijo 1:12–16
ir paskaitykime, kokius padrąsinančius
žodžius angelas perdavė Izraelio tautai.
Zacharijo 1:12–16.
Jehovos angelas paklausė:
„O Jehova, kareivijų Viešpatie,
kiek dar ilgai suturėsi savo gailestingumą
nuo Jeruzalės ir Judo miestų,
ant kurių tuos septyniasdešimt metų rūstavai?“
Angelui, kuris su manimi kalbėjo, Jehova
atsakė maloniais paguodos žodžiais.
Ir tas angelas man tarė:
„Skelbk, kad taip sako
Jehova, kareivijų Viešpats:
‘Aš uoliai rūpinuosi Jeruzale
ir Sionu – mano uolumas didis!
O ant tautų, kurios jaučiasi
saugios, labai rūstauju.
Juk buvau tik truputį supykęs,
tačiau jos padidino jūsų vargus.’
Todėl taip sako Jehova: ‘Aš grįšiu
į Jeruzalę, pasigailėsiu jos,
ir mano Namai joje bus atstatyti, –
tai Jehovos, kareivijų Viešpaties, žodis.
Virš Jeruzalės bus tiesiama matuoklė.’“
O štai kokiais žodžiais angelas patikina,
kad Jehova tikrai apsaugos savo tautą.
Paskaitykime 2 skyriaus 7–9 eilutes.
Skubėk, Sione! Sprukite jūs, kurie
gyvenate pas Babilono dukterį!
Juk kai buvo pašlovintas,
kareivijų Viešpats Jehova siuntė mane
pas tautas, kurios jus apiplėšinėjo.
Ir štai jis sako: „Kas paliečia jus,
paliečia mano akies vyzdį.
Todėl dabar pakelsiu prieš juos
ranką ir jie taps savo vergų grobiu.“
Ir jūs žinosite, kad mane siuntė
Jehova, kareivijų Viešpats.
Ar leistum kam nors
durti pirštu tau į akį?
Žinoma, ne.
Jehova irgi neleis priešams
kaip nors pakenkti Izraelio tautai.
Toliau, Zacharijo 3:1, 2, angelas atskleidžia,
kas yra pats galingiausias Dievo tarnų priešas.
Ir jis man parodė vyriausiąjį kunigą Jozuę,
stovintį Jehovos angelo akivaizdoje,
o Jozuei iš dešinės stovėjo
Šėtonas, pasirengęs jam trukdyti.
Jehovos angelas Šėtonui tarė:
„Tesudraudžia tave Jehova, Šėtone!
Tesudraudžia tave Jehova –
tas, kuris išsirinko Jeruzalę!
Argi šis vyras nėra nuodėgulis,
ištrauktas iš ugnies?“
Ar visa tai, ką girdėjo, turėtų paskatinti
žydus labiau pasitikėti savimi?
Tikrai ne.
Jie turi atminti, kad pavestą darbą
jie atliks tik su Jehovos pagalba.
Paskaitykime tolesnius angelo žodžius,
užrašytus Zacharijo 4:6, 7.
Toks yra Jehovos žodis Zerubabeliui:
„Ne kariuomene, ne galybe,
o manąja dvasia! –
sako Jehova, kareivijų Viešpats. –
Kas tu, didysis kalne?
Tu pavirsi lyguma prieš Zerubabelį.
Jis padės viršutinį akmenį
ir visi šūkaus:
‘Nuostabu! Nuostabu!’“
Įkvėpti Jehovos žodžių, kuriuos jis
perdavė per tuos du savo pranašus,
žydai, kupini pasitikėjimo Dievu,
vėl imasi šventyklos statybos.
Nenuostabu, kad vietoje nesėdi ir Izraelio tautos
priešai, vadovaujami Tatnajo ir Šetar Boznajo.
Grįžkime į Ezros knygą ir paskaitykime
5 skyriaus 3–5 eilutes.
Tuo laiku pas juos atėjo Užupio valdytojas Tatnajas
ir Šetar Boznajas su savo sąjungininkais ir pareiškė:
„Kas jums davė įsaką statyti
šiuos Namus ir statinį užbaigti?“
Ir dar paklausė:
„Kuo vardu tie vyrai, kurie prie
šios statybos dirba?“
Bet Dievas sergėjo žydų seniūnus,
ir anie jiems dirbti nesutrukdė.
Tuo tarpu buvo pasiųsta žinia Darijui ir
gautas laiškas su atsakymu dėl šio reikalo.
Štai dar viena pamoka mums:
jeigu net ir patirdami priešiškumą drąsiai\
darome, kas Jehovos pavesta,
jis mūsų pastangas palaimins
ir duos jėgų toliau jam tarnauti.
Taigi žydai tęsia šventyklos statybą,
nors draudimas tai daryti tebegalioja.
Bet štai tą draudimą išleidęs
karalius yra nužudomas –
vos po septynių mėnesių
nuo tada, kai sėdo į sostą.
Taigi Tatnajui ir jo bendrams dabar reikia
įtikinti naują karalių, Darijų Pirmąjį.
Siekdami apšmeižti žydus, jie bando
panaudoti paties Zerubabelio žodžius,
įskaitant ir šio tvirtinimą, kad atstatyti
šventyklą žydams įsakė karalius Kyras.
Tatnajas ir kiti paprašo karalių
Darijų išsiaiškinti, ar tai tiesa.
Darijus paliepia atlikti paiešką
rankraščių saugyklose.
Ką Darijus nuspręs?
Ar naujai suliepsnojęs žydų ryžtas ir
tikėjimas suteiks jiems džiaugsmo?
O gal prišauks dar didesnių bėdų?
Darijus išsiaiškina, kad Kyras iš tiesų
buvo paliepęs atstatyti šventyklą.
Ezros 6:6–12 randame
griežtą karaliaus atsakymą.
Taigi dabar tu, Užupio srities valdytojau
Tatnajau, ir tu, Šetar Boznajau,
ir jūs, Užupio srities valdininkai, jų sąjungininkai,
pasitraukite ir netrukdykite statyti Dievo Namų.
Žydų valdytojas ir žydų seniūnai atstatys
Dievo Namus ten pat, kur jie buvo.
Mano įsakymas yra toks:
turėsite padėti žydų seniūnams
atstatyti Dievo Namus.
Iš karališkojo iždo, iš mokesčių,
surenkamų Užupio srityje,
nedelsdami skirsite tiems vyrams lėšų, –
tada darbai vyks be trikdžių, –
ir visada, diena po dienos, duosite jiems, ko tik
prireiktų, ko tik kunigai Jeruzalėje pareikalautų:
ar tai būtų jautukai, avinai ir ėriukai
deginamosioms aukoms dangaus Dievui,
ar kviečiai, druska, vynas ir aliejus.
Tegul jie atnašauja aukas,
patinkančias dangaus Dievui,
ir tesimeldžia už karaliaus
ir jo sūnų gerovę.
O jeigu kas šio potvarkio nesilaikys,
įsakau išplėšti iš jo namų sienoją
ir tą žmogų ant jo pakabinti,
o jo namus paversti išviete.
Dievas, kuris tą šventyklą išsirinko savo vardui,
tesunaikina kiekvieną karalių ir kiekvieną tautą,
kuri drįstų šio įsako nesilaikyti ir kėsintųsi
Dievo Namus Jeruzalėje sugriauti.
Šį įsaką duodu aš, Darijus.
Tebūna jis vykdomas nedelsiant.
Gavus tokį karaliaus atsakymą, Tatnajui
ir kitiems nebebuvo ką daryti.
Jie turėjo ne tik nebetrukdyti žydams atstatyti
šventyklos, bet ir tą statybą paremti!
Viskas buvo išspręsta
Dievo tautos labui.
Šventyklą jie užbaigė ir 515 m. p. m. e. surengė
džiaugsmingas Dievo Namų pašventinimo iškilmes.
Apie tai skaitome 22 eilutėje.
Septynias dienas jie džiugiai šventė Neraugintos duonos
šventę, nes Jehova davė jiems džiaugsmo
ir palankiai nuteikė Asirijos karaliaus
širdį, kad tas jiems padėtų,
kad remtų tikrojo Dievo,
Izraelio Dievo, Namų statybą.
Ir šiandien valdžios pareigūnai, matydami,
kad su mumis elgiamasi neteisingai,
kartais įsikiša ir įgyvendina teisingumą.
Esame jiems už tai dėkingi.
Bet labiausiai dėkojame Jehovai –
tai jis viskam vadovauja.
Patarlių 21:1 rašoma:
Todėl savo vilčių nesudedame į
politikus ar valdžios institucijas.
Visų problemų jie neišspręs.
Netgi bus taip, kad prieš pasibaigiant
Šėtono valdomam pasauliui
visi jo valdovai atsisuks
prieš Jehovos tarnus.
Bet jiems baigsis daug
blogiau nei Tatnajui.
Tad ko pasimokome iš perskaitytų Ezros,
Agėjo ir Zacharijo knygų ištraukų?
Pirma, Jehova laimina mūsų ryžtingas pastangas
jam tarnauti, kad ir kaip nelengva būtų,
ir sužlugdo mūsų priešininkų kėslus.
Antra, jeigu Dievo pavestas darbas mums
svarbesnis už materialius dalykus,
Jehova apdovanoja
mus tikru džiaugsmu.
O koks darbas mums
dabar yra pavestas?
Prieš pakildamas į dangų, Jėzus
savo sekėjams aiškiai pasakė:
„Eikite ir darykite mano mokiniais
visų tautų žmones.“
Ar šis darbas mums svarbesnis
už visus materialinius siekius?
Ar įdedame į jį visą širdį?
Agėjas išpranašavo, kad vieną
dieną atstatyta Jehovos šventykla
bus daug šlovingesnė už
Saliamono pastatytąją.
Ta pranašystė pildosi šiandien.
Jehova sakė, kad sudrebins visas tautas, ir
dabar jis tai daro per mus, evangelizuotojus.
Milijonai žmonių apsisprendžia vykdyti jo valią
ir tarsi brangenybės iš Agėjo pranašystės
plaukia į didžiąją Jehovos šventyklą, kitaip
tariant, garbina Jehovą taip, kaip jis nori,
tikėdami Jėzaus išperkamosios aukos galia.
Dabar ne laikas stengtis įsikurti
„medžiu iškaltuose namuose“
ar siekti kitų nebūtinų dalykų.
Jau labai greit – dieną, kurią nesitikėsime, –
Šėtono valdomas pasaulis žlugs,
ir įžengsime į Jehovos naująjį pasaulį.
Kad ir kaip Šėtonas stengtųsi mus sugniuždyti
ar išblaškyti, nepasiduokime jam,
neleiskime atimti mūsų džiaugsmo.
Drauge su Jehova eikime į naująjį
pasaulį, kur vyraus taika,
kur galėsime džiugia širdimi
amžinai jam tarnauti.
Zerubabelis, Jozuė, Agėjas ir Zacharijas
daug prisidėjo prie to, kad Izraelio tauta
atgautų malonę Jehovos akyse.
Vėliau, 468 m. p. m. e.,
į Jeruzalę atkeliavęs Ezra irgi labai padėjo
tautiečiams Jehovą garbinti teisingai.
Bet žydams ir toliau reikėjo pagalbos.
Todėl Jehova siuntė dar
vieną ištikimą savo tarną –
drąsų vyrą vardu Nehemijas.
Daugiau apie jį sužinosime per
tolesnes dvi kongreso dienas.

„Jehova davė jiems džiaugsmo“
- 

„Jehova davė jiems džiaugsmo“

„Tarnaukite Jehovai su džiaugsmu“, –
sakoma Psalmyno 100:2.
Jehova nori, kad džiaugsmo nepristigtume,
ir dėl to apdovanojo mus
daugybe nuostabių dalykų.
Jis davė mums gyvenimą –
kokie laimingi dėl to esame!
Davė mums Bibliją, kad žinotume,
kaip gyventi prasmingai.
Jo dėka kasdien galime
patirti ką nors gero.
Tikrai, visas mūsų džiaugsmas
ateina nuo Jehovos.
Šėtonas nenori, kad Jehovai
tarnautume su džiaugsmu.
Kodėl?
Jis žino, kad džiaugsmas padeda
mums dirbti evangelizacijos darbą –
darbą, kurį jis nori sustabdyti.
Todėl jis visaip mėgina
džiaugsmą iš mūsų atimti:
kartais paskatina valdžią mus persekioti,
kartais pakursto mūsų šeimos
narių ir aplinkinių priešiškumą.
Šėtonas taip pat nori, kad pasiduotume
troškimui įsigyti nebūtinų materialinių dalykų
ir dėl to skirtume mažiau laiko tarnybai.
Jis siekia mus įtikinti, kad kaupdami vis
daugiau turto būsime iš tiesų laimingi.
Bet tai juk netiesa.
Tokie Šėtono kėslai nėra nieko nauja.
Dabar paskaitykime ištraukas iš
Ezros, Agėjo ir Zacharijo knygų
ir pasistenkime įžvelgti, kas mums padėtų
tarnauti Jehovai su džiaugsmu.
Atkreipkime dėmesį, kas Jehovos tarnams
anuomet teikė džiaugsmo ir kas jį slopino.
Pagalvokime, kodėl mes šiandien, kad ir kokių
sunkumų patirtume, galime likti džiaugsmingi
ir iš ko tas džiaugsmas
turėtų matytis.
Ezra, parašęs jo vardu pavadintą Biblijos knygą,
buvo kunigas ir Mozės Įstatymo perrašinėtojas.
Ezros knygoje tęsiama
Izraelio tautos istorija.
Manoma, kad prieš tai einančią 2 Metraščių
knygą irgi parašė Ezra.
Nusikelkime į 537 m. p. m. e.
Nemažai žydų ruošiasi
grįžti į Judo kraštą.
Už tai, kad lenkėsi netikriems dievams, tauta
70 metų praleido Babilonijos nelaisvėje.
Iš savo klaidų jie skaudžiai pasimokė,
ir daugiau niekada visa tauta nebeįpuolė
į stabmeldystės žabangus.
Taigi žydams grįžus iš nelaisvės atėjo laikas
Jeruzalėje vėl garbinti Jehovą teisingai.
Ezros knygoje aprašyta, kas vyko kelių Persijos karalių
valdymo laikotarpiu, pradedant karaliumi Kyru.
Šis Izraelio istorijos epizodas
prasideda labai džiugiai.
Atsiverskime Ezros 1 skyrių
ir skaitykime 1–6 eilutes.
Pirmais Persijos karaliaus
Kyro valdymo metais,
kad išsipildytų Jehovos žodis,
paskelbtas per Jeremiją,
Jehova įkvėpė Persijos karalių Kyrą visoje
karalystėje žodžiu ir raštu pranešti:
„Taip sako Kyras, Persijos karalius.
Dangaus Dievas Jehova atidavė
man visas žemės karalystes
ir įpareigojo pastatyti jam Namus
Jeruzalėje, Judo krašte.
Kas tik esate iš jo tautos, – jūsų
Dievas tebūna su jumis! –
leiskitės kelionėn į Judą, į Jeruzalę,
ir atstatykite Jehovos,
Izraelio Dievo, Namus –
didžio Dievo Namus,
buvusius Jeruzalėje.
Kiekvieną grįžtantį, kad ir kur jis
iki šiol gyveno, teparemia kaimynai –
tegu duoda jam sidabro
ir aukso, daiktų ir gyvulių,
taip pat geros valios auką Dievo
Namams, buvusiems Jeruzalėje.
Tada Judo ir Benjamino giminių kilčių vyriausieji,
kunigai ir levitai – kiekvienas, kurį Dievas įkvėpė, –
susiruošė kelionėn atstatyti
Jeruzalėje buvusių Jehovos Namų.
Visi aplinkiniai juos parėmė – davė sidabro
ir aukso reikmenų, daiktų, gyvulių
ir kitų vertingų dovanų, neskaitant
geros valios aukų.
Tik įsivaizduok!
Jehova grąžina žydus į jų kraštą.
Pats karalius Kyras paliepia
jiems atstatyti šventyklą.
Daugybė žydų džiugiai
imasi šios užduoties.
Tie, kas dėl įvairių priežasčių grįžti į Judo kraštą
negali, paremia iškeliaujančiuosius savo turtu.
Taigi 537 m. p. m. e., tikriausiai
pavasario pradžioje,
apie 50 000 žydų palieka Babiloną.
Juos veda vyriausiasis kunigas Jozuė ir
Kyro paskirtas valdytojas Zerubabelis.
Ankstų rudenį jie
atkeliauja į Judo kraštą.
Kaip visi džiaugiasi! Tačiau kaip
to džiaugsmo jiems neprarasti?
Pažiūrėkime, ko jie
ėmėsi vos sugrįžę.
Paskaitykime Ezros 3:1–6.
Septinto mėnesio pradžioje, kai jau
buvo įsikūrę savo miestuose,
izraelitai visi kaip vienas
susirinko į Jeruzalę.
Jehocadako sūnus Jozuė
kartu su kitais kunigais,
taip pat Šaltielio sūnus
Zerubabelis su savo broliais
ėmėsi atstatyti Izraelio Dievo aukurą, kad
galėtų aukoti ant jo deginamąsias aukas,
kaip reikalauja Mozės,
Dievo vyro, Įstatymas.
Nors ir bijojo aplinkinių tautų, jie pastatė aukurą
toje pačioje vietoje, kur jis buvo anksčiau,
ir pradėjo aukoti ant jo deginamąsias
aukas Jehovai – ryto ir vakaro aukas.
Tada, kaip prisakyta,
surengė Palapinių šventę
ir diena po dienos aukojo tiek deginamųjų
aukų, kiek nustatyta kiekvienai dienai.
Nuo to laiko, be kasdienės
deginamosios aukos,
jie dar aukojo jaunačių aukas ir
šventų Jehovos iškilmių aukas,
taip pat geros valios aukas, kurias
žmonės Jehovai atnešdavo.
Jehovos šventyklos pamatas
dar nebuvo paklotas,
bet deginamąsias aukas Jehovai jie atnašavo
jau nuo septinto mėnesio pirmos dienos.
Ar pastebėjote, kad žydai,
„nors ir bijojo aplinkinių tautų“,
vis tiek ėmė garbinti
Jehovą, kaip pridera?
Kadangi neprarado drąsos ir darė,
kas teisinga, jie galėjo džiaugtis.
Prieš daug metų, liepdamas tautai švęsti
Palapinių šventę, Mozė buvo sakęs,
kad jeigu izraelitai darys, ko Jehova
reikalauja, galės džiūgauti.
Mozės žodžiai pasitvirtino.
Kitąmet jie drąsiai ir su džiaugsmu
pakloja šventyklos pamatą.
Paskaitykime apie tai
iš Ezros 3:10–13.
Kai statytojai paklojo Jehovos šventyklos pamatą,
kunigai, apsivilkę kunigiškais drabužiais,
sustojo šlovinti Jehovos su trimitais,
o levitai, Asafo sūnūs, – su lėkštelėmis,
kad viskas vyktų taip, kaip Izraelio
karaliaus Dovydo prisakyta.
Ir jie ėmė pakaitomis giedoti
Jehovai gyrių ir jam dėkoti:
„Nes jis geras, nes jo ištikimoji
meilė Izraeliui amžina.“
Visi žmonės šlovino Jehovą
garsiais šūksniais už tai,
kad Jehovos Namų pamatas
buvo paklotas.
Daug kunigų, levitų ir kilčių vyriausiųjų – senoliai,
kurie buvo matę ankstesnius Namus, –
balsu verkė, kai šių Namų pamatas buvo dedamas jų akivaizdoje,
o daug kitų garsiai šaukė iš džiaugsmo.
Nebuvo galima atskirti džiaugsmo
šūksnių nuo verksmo,
nes žmonių šauksmas buvo
didelis ir garsas aidėjo toli.
Tiesa, kai kurie vyresni tautos
žmonės ima verkti, suprasdami,
kad dabartinė šventykla savo didybe tikrai
neprilygs Saliamono pastatytiems Namams.
Vis dėlto džiugūs kitų šūksniai
nustelbia jų verksmą.
Aplinkinės tautos visu
tuo tikrai nesidžiaugia.
Jos ima regzti planus,
kaip žydams sutrukdyti.
Paskaitykime apie tai iš Ezros 4:1–3.
Kai Judo ir Benjamino giminių priešai išgirdo, kad grįžę
tremtiniai stato Jehovai, Izraelio Dievui, šventyklą,
jie nedelsdami kreipėsi į Zerubabelį
ir į kilčių vyriausiuosius sakydami:
„Statykime drauge, nes nuo to meto, kai Asirijos
karalius Asarhadonas mus čia atkėlė,
mes irgi garbiname jūsų Dievą
ir aukojame jam aukas.“
Bet Zerubabelis, Jozuė ir kiti Izraelio
kilčių vyriausieji jiems atsakė:
„Tarp mūsų ir jūsų nėra nieko bendra,
kad Namus mūsų Dievui statytume drauge.
Mes vieni statysime Namus
Jehovai, Izraelio Dievui,
kaip karalius Kyras, Persijos
valdovas, mums įsakė.“
Zerubabelis įžvelgia, kad tie žmonės siūlosi
į pagalbą tikrai ne iš gerų paskatų.
Iš Zerubabelio sulaukę neigiamo atsakymo,
jie imasi visaip trukdyti šventyklos statybai.
Paskaitykime 4–7 eilutes.
Nuo tada krašto gyventojai visaip mėgino
pakirsti Judo žmonių drąsą ir ryžtą darbuotis.
Norėdami jų užmojus
paversti niekais,
jie papirkinėjo karalystės patarėjus ir taip darė
per visas Persijos karaliaus Kyro dienas,
iki Persiją pradėjo valdyti
karalius Darijus.
Pradėjus karaliauti Ahasverui, jie surašė prieš
Judo ir Jeruzalės gyventojus skundžiamąjį raštą.
Toks raštas buvo parašytas ir Persijos
karaliaus Artakserkso valdymo dienomis.
Karaliui Artakserksui rašė Bišlamas, Mitredatas
ir Tabeelis su savo sąjungininkais.
Laišką jie išvertė į aramėjų kalbą ir
parašė aramėjiškais rašmenimis.
Dabar paskaitykime, ką vyriausiasis pareigūnas Rehumas
ir kiti Izraelio tautos priešai parašo karaliui.
Atkreipkime dėmesį, kokius
melagingus kaltinimus jie meta.
Ezros 4:11–16.
Čia jų siųsto laiško nuorašas:
„Karaliui Artakserksui.
Nuo tavo tarnų, Užupio srities žmonių.
Tebūnie karaliui žinoma, kad žydai, atkeliavę
iš tavo krašto pas mus, susirinko į Jeruzalę.
Jie atstato tą maištingą ir nedorą miestą,
mūrija sienas, taiso pamatus.
Tebūnie karaliui žinoma: jeigu tą miestą
jie atstatys ir jo sienas užbaigs,
tai nebemokės mokesčių,
duoklės ir muitų.
Karališkasis iždas tada patirs nuostolių.
O kadangi esame karaliaus rūmų išlaikomi,
mums nedera abejingai žiūrėti,
kaip karaliui daroma žala.
Taigi siunčiame karaliui laišką su prašymu atlikti
paiešką karaliaus pirmtakų metraščiuose.
Iš metraščių tu sužinosi ir pamatysi,
koks maištingas tas miestas,
koks grėsmę keliantis
karaliams ir sritims.
Jame maištaujama nuo seno,
užtat miestas ir buvo sunaikintas.
Norime, kad karalius žinotų: jeigu tą miestą
jie atstatys ir jo sienas užbaigs,
Užupio srityje tu prarasi valdžią.“
Ar šitokie kaltinimai neatrodo girdėti?
Labai panašiai mūsų priešininkai
kartais tvirtina ir šiandien:
„Jie nemoka mokesčių.
Jie kenkia valstybės interesams.
Jie patys maištauja ir kitus
skatina maištauti.
Jie nesuvaldomi.“
Visa tai – grynas melas.
Anuomet tokios melagystės
žydams skaudžiai atsiliepė.
Karalius įsakė darbus nutraukti
ir šventyklos statyba sustojo.
Kaip liūdna!
Anksčiau, kai buvo dar visai neseniai grįžę į savo kraštą,
žydai nepasidavė žmonių baimei ir dirbti nesustojo.
Bet šįsyk sustoja.
Ir šiandien daugelis iš mūsų patiria
vis stipresnį priešiškumą dėl tikėjimo.
Bet jeigu imtume dėl Jehovos daryti mažiau ar
išvis nuleistume rankas, laimingesni netaptume.
Būtų priešingai – visai
prarastume džiaugsmą.
Jeigu tektų susidurti su aršiu
priešiškumu, net agresija,
džiaugsmą išsaugosime
tik likdami ištikimi Jehovai.
Kodėl galime taip sakyti?
Štai tikra istorija.
Įsivaizduokite: būrys agresyviai nusiteikusių
vyrų apsupa mūsų sesę su dukra
ir reikalauja, kad jos pirktų vienos
politinės partijos bilietus.
Ką sesės darys?
Jeigu spaudimui pasiduos ir bilietus
nusipirks, tą būrį vyrų gal ir pradžiugins,
bet pačios jausis blogai, nes
išdavė savo dangiškąjį Tėvą.
Mūsų sesės nepasidavė.
Aišku, joms tikrai nebuvo smagu, kad jas
užgaulioja ir net kelia prieš jas ranką.
Bet jųdviejų sąžinė liko švari.
Ir širdyje jos galėjo džiaugtis, kad
nepamynė ištikimybės Jehovai.
Dabar vėl prisiminkime
žydus Ezros dienomis.
Daugelis iš jų Babilonijoje
galbūt gyveno gana patogiai,
bet viską paliko ir išsiruošė į nelengvą
kelionę atgal į Judo kraštą.
Ištisus 14 metų – nuo pat tada, kai
buvo pakloti šventyklos pamatai, –
jiems teko kęsti pasipriešinimą.
Galiausiai statyba buvo uždrausta
ir tauta prarado uolumą.
Atnašas jie aukojo tik iš reikalo ir
nebedarė, ko Jehova iš jų tikėjosi, –
nebesistengė užbaigti šventyklos.
Susidūrę su priešiškumu jie pamanė, kad dar turbūt
neatėjo Jehovos skirtas metas statybą pabaigti.
Galimas dalykas, padrąsinimo reikėjo net ir valdytojui
Zerubabeliui ir vyriausiajam kunigui Jozuei.
Todėl Jehova pas žmones
siunčia pranašą Agėją.
Atsiverskime Agėjo knygos 1 skyrių.
Pranašas apie keturis mėnesius
skelbia aiškią ir įkvepiančią žinią,
padeda tautai suprasti,
kur problemos esmė.
Paskaitykime 1 skyriaus 2–11 eilutes.
Taip sako Jehova, kareivijų Viešpats.
Šitie žmonės kalba: „Dar neatėjo
metas Jehovos Namų statyti.“
Ir Jehova per pranašą Agėją
dar kartą perdavė žodį:
„Argi laikas jums gyventi medžiu iškaltuose
namuose, kai šie Namai guli griuvėsiuose?
Dabar Jehova, kareivijų
Viešpats, sako taip:
gerai pagalvokite, ką darote.
Jūs gausiai sėjate, bet
menką derlių tenuimate,
jūs valgote, bet nepasisotinate,
geriate, bet neatsigeriate,
apsivelkate drabužį,
bet negalite sušilti.
Samdinys savo algą
deda į skylėtą kapšą.
Taip sako Jehova, kareivijų Viešpats:
gerai pagalvokite, ką darote.
Kopkite į kalną, parsigabenkite
rąstų ir statykite šiuos Namus,
kad galėčiau jais gėrėtis
ir kad man būtų šlovė.
Taip sako Jehova.
Jūs daug tikėjotės,
bet menkai tegavote,
ir ką parsigabenote namo,
aš išpusčiau.
O kodėl? – tai Jehovos,
kareivijų Viešpaties, žodis. –
Todėl, kad mano Namai tebeguli griuvėsiuose,
o jūs visi bėgate rūpintis savo pačių namais.
Dėl to dangūs virš jūsų ir sulaikė
savo rasą, o žemė – savo derlių.
Aš pašaukiau sausrą žemei, kalnams,
pasėliams, jaunam vynui,
aliejui ir viskam, kas žemėje auga,
siunčiau ją žmonėms, galvijams
ir visam jūsų darbo vaisiui.
Jehova sako, kad žydai, rūpindamiesi
savais reikalais, yra tarsi samdinys,
dedantis savo uždarbį į kandžių
sukapotą, skylėtą kapšą.
Kadangi žydai apleido Jehovos
namus, Jehova jų nelaimina.
Todėl jų darbo vaisiai menki
ir jiems mažai yra kuo džiaugtis.
Kai kurie gal mano, kad geriau pasijaus,
jeigu stengsis kuo gražiau įsikurti.
Bet materialūs dalykai juk
nepatenkins dvasinių poreikių.
Ar įžvelgiame, ko galime pasimokyti?
Aišku, nėra nieko bloga
turėti gerų, gražių daiktų.
Bet daiktai nesuteiks mums
tikro, patvaraus džiaugsmo,
ypač jeigu stengdamiesi juos įsigyti
apleisime Jehovos pavestą darbą.
Atminkime žodžius iš
Psalmyno 127:1:
„Jei Jehova namų nestato,
veltui pluša statytojai.“
Žinome ir tai, kad jeigu dėl Jehovos aukosimės –
visų pirma ieškosime Karalystės ir jo teisumo, –
jis pačiu tinkamiausiu laiku suteiks
tai, ko mums iš tiesų reikia.
Patarlių 10:22 sakoma:
„Jehovos palaiminimas praturtina
ir vargo neatneša.“
Dabar grįžkime prie šventyklos.
Ar naujoji, atstatyta, šventykla tikrai nebebus
tokia didinga, kaip kai kurie manė?
Per Agėją Jehova žmones patikina, kad ateityje
šių Namų šlovė bus kaip niekad didelė.
Skaitykime Agėjo 2:3–9.
„Kas iš jūsų matėte pirmykštę
šių Namų šlovę?
O kaip jie atrodo jums dabar?
Gal manote, kad šie Namai, palyginti
su ankstesniais, yra niekas?“
Bet dabar būk drąsus, Zerubabeli,
– tai Jehovos žodis.
Būk drąsus ir tu, vyriausiasis kunige
Jozue, Jehocadako sūnau.
Būkite drąsūs, visi krašto žmonės, –
tai Jehovos žodis – ir darbuokitės.
Aš su jumis, – tai Jehovos,
kareivijų Viešpaties, žodis.
Prisiminkite, ką jums pažadėjau, kai išėjote
iš Egipto. Mano dvasia tebėra tarp jūsų.
Nebijokite! Taip sako Jehova,
kareivijų Viešpats:
visai netrukus aš dar sykį sudrebinsiu
dangų ir žemę, jūrą ir sausumą.
Visas tautas taip sudrebinsiu, kad visų tautų
brangenybės suplauks į šiuos Namus,
ir juos pripildysiu šlovės.
Taip sako Jehova, kareivijų Viešpats.
Mano yra sidabras ir mano yra auksas, –
tai Jehovos, kareivijų Viešpaties, žodis.
Būsima šitų Namų šlovė viršys pirmykštę.
Taip sako Jehova, kareivijų Viešpats.
Kai visatos Kūrėjas ir Viešpats
paskelbia, ką yra sumanęs,
ar kas nors gali sutrukdyti
jam tai įgyvendinti?
Jokiu būdu!
Jehovos žodžiai, skirti jo
tautai, labai aiškūs.
Bet Jehova mato, kad iš Babilonijos grįžusius
žydus reikia dar labiau pastiprinti.
Todėl jis siunčia savo angelą pas
kitą pranašą, vardu Zacharijas.
Atsiverskime Zacharijo 1:12–16
ir paskaitykime, kokius padrąsinančius
žodžius angelas perdavė Izraelio tautai.
Zacharijo 1:12–16.
Jehovos angelas paklausė:
„O Jehova, kareivijų Viešpatie,
kiek dar ilgai suturėsi savo gailestingumą
nuo Jeruzalės ir Judo miestų,
ant kurių tuos septyniasdešimt metų rūstavai?“
Angelui, kuris su manimi kalbėjo, Jehova
atsakė maloniais paguodos žodžiais.
Ir tas angelas man tarė:
„Skelbk, kad taip sako
Jehova, kareivijų Viešpats:
‘Aš uoliai rūpinuosi Jeruzale
ir Sionu – mano uolumas didis!
O ant tautų, kurios jaučiasi
saugios, labai rūstauju.
Juk buvau tik truputį supykęs,
tačiau jos padidino jūsų vargus.’
Todėl taip sako Jehova: ‘Aš grįšiu
į Jeruzalę, pasigailėsiu jos,
ir mano Namai joje bus atstatyti, –
tai Jehovos, kareivijų Viešpaties, žodis.
Virš Jeruzalės bus tiesiama matuoklė.’“
O štai kokiais žodžiais angelas patikina,
kad Jehova tikrai apsaugos savo tautą.
Paskaitykime 2 skyriaus 7–9 eilutes.
Skubėk, Sione! Sprukite jūs, kurie
gyvenate pas Babilono dukterį!
Juk kai buvo pašlovintas,
kareivijų Viešpats Jehova siuntė mane
pas tautas, kurios jus apiplėšinėjo.
Ir štai jis sako: „Kas paliečia jus,
paliečia mano akies vyzdį.
Todėl dabar pakelsiu prieš juos
ranką ir jie taps savo vergų grobiu.“
Ir jūs žinosite, kad mane siuntė
Jehova, kareivijų Viešpats.
Ar leistum kam nors
durti pirštu tau į akį?
Žinoma, ne.
Jehova irgi neleis priešams
kaip nors pakenkti Izraelio tautai.
Toliau, Zacharijo 3:1, 2, angelas atskleidžia,
kas yra pats galingiausias Dievo tarnų priešas.
Ir jis man parodė vyriausiąjį kunigą Jozuę,
stovintį Jehovos angelo akivaizdoje,
o Jozuei iš dešinės stovėjo
Šėtonas, pasirengęs jam trukdyti.
Jehovos angelas Šėtonui tarė:
„Tesudraudžia tave Jehova, Šėtone!
Tesudraudžia tave Jehova –
tas, kuris išsirinko Jeruzalę!
Argi šis vyras nėra nuodėgulis,
ištrauktas iš ugnies?“
Ar visa tai, ką girdėjo, turėtų paskatinti
žydus labiau pasitikėti savimi?
Tikrai ne.
Jie turi atminti, kad pavestą darbą
jie atliks tik su Jehovos pagalba.
Paskaitykime tolesnius angelo žodžius,
užrašytus Zacharijo 4:6, 7.
Toks yra Jehovos žodis Zerubabeliui:
„Ne kariuomene, ne galybe,
o manąja dvasia! –
sako Jehova, kareivijų Viešpats. –
Kas tu, didysis kalne?
Tu pavirsi lyguma prieš Zerubabelį.
Jis padės viršutinį akmenį
ir visi šūkaus:
‘Nuostabu! Nuostabu!’“
Įkvėpti Jehovos žodžių, kuriuos jis
perdavė per tuos du savo pranašus,
žydai, kupini pasitikėjimo Dievu,
vėl imasi šventyklos statybos.
Nenuostabu, kad vietoje nesėdi ir Izraelio tautos
priešai, vadovaujami Tatnajo ir Šetar Boznajo.
Grįžkime į Ezros knygą ir paskaitykime
5 skyriaus 3–5 eilutes.
Tuo laiku pas juos atėjo Užupio valdytojas Tatnajas
ir Šetar Boznajas su savo sąjungininkais ir pareiškė:
„Kas jums davė įsaką statyti
šiuos Namus ir statinį užbaigti?“
Ir dar paklausė:
„Kuo vardu tie vyrai, kurie prie
šios statybos dirba?“
Bet Dievas sergėjo žydų seniūnus,
ir anie jiems dirbti nesutrukdė.
Tuo tarpu buvo pasiųsta žinia Darijui ir
gautas laiškas su atsakymu dėl šio reikalo.
Štai dar viena pamoka mums:
jeigu net ir patirdami priešiškumą drąsiai\
darome, kas Jehovos pavesta,
jis mūsų pastangas palaimins
ir duos jėgų toliau jam tarnauti.
Taigi žydai tęsia šventyklos statybą,
nors draudimas tai daryti tebegalioja.
Bet štai tą draudimą išleidęs
karalius yra nužudomas –
vos po septynių mėnesių
nuo tada, kai sėdo į sostą.
Taigi Tatnajui ir jo bendrams dabar reikia
įtikinti naują karalių, Darijų Pirmąjį.
Siekdami apšmeižti žydus, jie bando
panaudoti paties Zerubabelio žodžius,
įskaitant ir šio tvirtinimą, kad atstatyti
šventyklą žydams įsakė karalius Kyras.
Tatnajas ir kiti paprašo karalių
Darijų išsiaiškinti, ar tai tiesa.
Darijus paliepia atlikti paiešką
rankraščių saugyklose.
Ką Darijus nuspręs?
Ar naujai suliepsnojęs žydų ryžtas ir
tikėjimas suteiks jiems džiaugsmo?
O gal prišauks dar didesnių bėdų?
Darijus išsiaiškina, kad Kyras iš tiesų
buvo paliepęs atstatyti šventyklą.
Ezros 6:6–12 randame
griežtą karaliaus atsakymą.
Taigi dabar tu, Užupio srities valdytojau
Tatnajau, ir tu, Šetar Boznajau,
ir jūs, Užupio srities valdininkai, jų sąjungininkai,
pasitraukite ir netrukdykite statyti Dievo Namų.
Žydų valdytojas ir žydų seniūnai atstatys
Dievo Namus ten pat, kur jie buvo.
Mano įsakymas yra toks:
turėsite padėti žydų seniūnams
atstatyti Dievo Namus.
Iš karališkojo iždo, iš mokesčių,
surenkamų Užupio srityje,
nedelsdami skirsite tiems vyrams lėšų, –
tada darbai vyks be trikdžių, –
ir visada, diena po dienos, duosite jiems, ko tik
prireiktų, ko tik kunigai Jeruzalėje pareikalautų:
ar tai būtų jautukai, avinai ir ėriukai
deginamosioms aukoms dangaus Dievui,
ar kviečiai, druska, vynas ir aliejus.
Tegul jie atnašauja aukas,
patinkančias dangaus Dievui,
ir tesimeldžia už karaliaus
ir jo sūnų gerovę.
O jeigu kas šio potvarkio nesilaikys,
įsakau išplėšti iš jo namų sienoją
ir tą žmogų ant jo pakabinti,
o jo namus paversti išviete.
Dievas, kuris tą šventyklą išsirinko savo vardui,
tesunaikina kiekvieną karalių ir kiekvieną tautą,
kuri drįstų šio įsako nesilaikyti ir kėsintųsi
Dievo Namus Jeruzalėje sugriauti.
Šį įsaką duodu aš, Darijus.
Tebūna jis vykdomas nedelsiant.
Gavus tokį karaliaus atsakymą, Tatnajui
ir kitiems nebebuvo ką daryti.
Jie turėjo ne tik nebetrukdyti žydams atstatyti
šventyklos, bet ir tą statybą paremti!
Viskas buvo išspręsta
Dievo tautos labui.
Šventyklą jie užbaigė ir 515 m. p. m. e. surengė
džiaugsmingas Dievo Namų pašventinimo iškilmes.
Apie tai skaitome 22 eilutėje.
Septynias dienas jie džiugiai šventė Neraugintos duonos
šventę, nes Jehova davė jiems džiaugsmo
ir palankiai nuteikė Asirijos karaliaus
širdį, kad tas jiems padėtų,
kad remtų tikrojo Dievo,
Izraelio Dievo, Namų statybą.
Ir šiandien valdžios pareigūnai, matydami,
kad su mumis elgiamasi neteisingai,
kartais įsikiša ir įgyvendina teisingumą.
Esame jiems už tai dėkingi.
Bet labiausiai dėkojame Jehovai –
tai jis viskam vadovauja.
Patarlių 21:1 rašoma:
Todėl savo vilčių nesudedame į
politikus ar valdžios institucijas.
Visų problemų jie neišspręs.
Netgi bus taip, kad prieš pasibaigiant
Šėtono valdomam pasauliui
visi jo valdovai atsisuks
prieš Jehovos tarnus.
Bet jiems baigsis daug
blogiau nei Tatnajui.
Tad ko pasimokome iš perskaitytų Ezros,
Agėjo ir Zacharijo knygų ištraukų?
Pirma, Jehova laimina mūsų ryžtingas pastangas
jam tarnauti, kad ir kaip nelengva būtų,
ir sužlugdo mūsų priešininkų kėslus.
Antra, jeigu Dievo pavestas darbas mums
svarbesnis už materialius dalykus,
Jehova apdovanoja
mus tikru džiaugsmu.
O koks darbas mums
dabar yra pavestas?
Prieš pakildamas į dangų, Jėzus
savo sekėjams aiškiai pasakė:
„Eikite ir darykite mano mokiniais
visų tautų žmones.“
Ar šis darbas mums svarbesnis
už visus materialinius siekius?
Ar įdedame į jį visą širdį?
Agėjas išpranašavo, kad vieną
dieną atstatyta Jehovos šventykla
bus daug šlovingesnė už
Saliamono pastatytąją.
Ta pranašystė pildosi šiandien.
Jehova sakė, kad sudrebins visas tautas, ir
dabar jis tai daro per mus, evangelizuotojus.
Milijonai žmonių apsisprendžia vykdyti jo valią
ir tarsi brangenybės iš Agėjo pranašystės
plaukia į didžiąją Jehovos šventyklą, kitaip
tariant, garbina Jehovą taip, kaip jis nori,
tikėdami Jėzaus išperkamosios aukos galia.
Dabar ne laikas stengtis įsikurti
„medžiu iškaltuose namuose“
ar siekti kitų nebūtinų dalykų.
Jau labai greit – dieną, kurią nesitikėsime, –
Šėtono valdomas pasaulis žlugs,
ir įžengsime į Jehovos naująjį pasaulį.
Kad ir kaip Šėtonas stengtųsi mus sugniuždyti
ar išblaškyti, nepasiduokime jam,
neleiskime atimti mūsų džiaugsmo.
Drauge su Jehova eikime į naująjį
pasaulį, kur vyraus taika,
kur galėsime džiugia širdimi
amžinai jam tarnauti.
Zerubabelis, Jozuė, Agėjas ir Zacharijas
daug prisidėjo prie to, kad Izraelio tauta
atgautų malonę Jehovos akyse.
Vėliau, 468 m. p. m. e.,
į Jeruzalę atkeliavęs Ezra irgi labai padėjo
tautiečiams Jehovą garbinti teisingai.
Bet žydams ir toliau reikėjo pagalbos.
Todėl Jehova siuntė dar
vieną ištikimą savo tarną –
drąsų vyrą vardu Nehemijas.
Daugiau apie jį sužinosime per
tolesnes dvi kongreso dienas.


-