JW subtitle extractor

Šio mėnesio tema –
„Kas yra krikščioniškas neutralumas,
kaip ir kodėl jo laikomės“.
Ką apie neutralumą
manote jūs?
Kokia jūsų pozicija?
Ar vienas žmogus gali
pasipriešinti neteisybei?
Girdėdami žmones politikuojant,
galbūt pirmiausia pagalvojame,
kad tie klausimai
mūsų neliečia,
bet kai neteisybę patiria mūsų artimieji,
tada ir mums jie tampa aktualūs.
Žmonių politinės pažiūros labai
skiriasi ir mūsų tai nestebina.
Apreiškimo 8–13 skyriuose išpranašauta,
kad paskutinėmis dienomis
valdžios klausimas
bus itin opus,
žmonės jaus spaudimą
palaikyti vieną ar kitą pusę.
Todėl kiekvienam svarbu
pamąstyti, kaip aš reaguoju,
kai visi aplink tik ir svarsto,
kaip spręsti rimtas problemas.
Kadangi esame krikščionys, norime, kad mūsų
požiūris į politiką būtų toks kaip Kristaus.
Jei kada ir gyveno žmogus, kuris
galėjo pasipriešinti neteisybei,
tai tas žmogus
buvo Jėzus.
Jis labai atjautė kitus.
Be to, turėjo galią pamaitinti alkanus,
pagydyti ligonius, prikelti mirusiuosius
ir savo malonia kalba
pasiekti žmonių širdis,
todėl būtų buvęs neprilygstamas
politinis vadovas.
Ir tokią galimybę jis,
beje, turėjo.
Šėtonas pasiūlė Jėzui „visas žemės karalystes“,
jeigu šis nors kartą jį pagarbins.
Jėzus tai padaryti atsisakė.
Vis dėlto nepaneigė, kad Šėtonas turi
valdžią ir tokį pasiūlymą duoti gali.
Vėliau Jėzų padaryti karaliumi bandė
jo tautiečiai, bet ir šįsyk Jėzus nesutiko.
Dar po kurio laiko kažkas jo paklausė,
ar teisėta mokėti mokesčius Romos valdžiai.
Jėzus ir vėl liko neutralus.
Jis atsisakė tapti pasaulio valdovu,
tautos vadu ir politiniu veikėju.
Ar tai reiškė, kad Jėzui žmonės nerūpėjo,
kad jis neturėjo savo nuomonės?
Priešingai!
Žmonės jam rūpėjo kur kas daugiau,
nei galime įsivaizduoti.
Elgdamasis su jais teisingai, Jėzus mokė,
ką iš tikrųjų reiškia teisingumas.
Vis dėlto svarbiausia jam buvo mokyti
žmones apie Dievo Karalystę,
kuri pašalins neteisybę
visiems laikams.
O koks, anot Jėzaus, turėtų būti
mūsų požiūris į žmonių valdžias?
Tai sužinome iš jo atsakymo į klausimą,
ar mokėti mokesčius romėnų valdžiai.
Apie tai rašoma
Morkaus 12:15–17:
O kas Cezariui priklauso?
Romiečiams 13:1–7 apaštalas Paulius
mini mokestį, muitą, baimę ir pagarbą.
Dar kartą atkreipkime dėmesį į Jėzaus žodžius:
„Kas Cezario, atiduokite Cezariui.“
Ką tai reiškia?
Cezaris, galingiausias tų laikų valdovas, buvo
išleidęs vertingų dalykų, kaip antai monetų.
Todėl jis turėjo teisę reikalauti,
kad kažkiek jų būtų grąžinta.
Už tuos pinigus valstybė galėjo
teikti žmonėms būtinas paslaugas.
Ir Jėzus tai pripažino.
Kita vertus, vertingiausia,
ką turime, – mūsų širdis,
gyvybė, protas ir jėgos –
yra Dievo dovanos.
Šitų dalykų grąžinti Cezariui negalime,
juk ne jis visa tai mums davė.
Šias dovanas teisėtai grąžiname Dievui,
kai jam pasiaukojame ir jį mylime.
O kaip turime Dievą mylėti,
rašoma Morkaus 12:30:
Taigi meilė, kuria jį
mylime, yra absoliuti, –
jam paskiriame visą savo gyvenimą,
gabumus, jėgas, atsiduodame jam visiškai.
Tie, kas myli Dievą, palaiko
ir jo paskirtą Karalių – Jėzų.
Ar Jėzaus sekėjams derėtų kaip nors
ginti Dievo Karalystę nuo priešininkų?
Daug suprantame iš įvykių paskutinę
Jėzaus gyvenimo žemėje naktį.
Prisiminkime, kas rašoma
Mato 26 skyriuje.
Kai „kalavijais ir vėzdais ginkluotas
didelis būrys“ atėjo Jėzaus suimti,
Petras „išsitraukė kalaviją ir nukirto
vyriausiojo kunigo vergui ausį“.
Jonas rašo, kad tas vergas
buvo vardu Malkus.
Lukas priduria, kad Jėzus
palietė to vyro ausį ir jį išgydė.
Tik įsivaizduokite!
Jėzus nebuvo nusistatęs prieš
žmones, atėjusius jo suimti.
Maža to, kaip rašoma Mato 26:52,
jis netgi pasakė Petrui:
Kodėl tokiam drąsiam Petro
poelgiui Jėzus nepritarė?
Dėl tos pačios priežasties,
dėl kurios pats vengė veltis į politiką.
Štai ką Jėzus pasakė
Poncijui Pilotui,
kai vėliau tą naktį buvo
atvestas jo akivaizdon.
Jono 18:36 skaitome:
Jėzaus Karalystė įkurta ne žmonių rankomis,
todėl nereikia, kad žmonės ją gintų.
Kodėl galime neabejoti, kad Jėzus
būtent tai ir turėjo omenyje?
Įsiskaitykime į likusią
36 eilutės dalį:
Kokios nuostatos politiniais
klausimais laikomės mes, krikščionys?
Mes esame neutralūs.
Kartais žmonės tokio
požiūrio nesupranta.
Kai kurie daro išvadą, kad jeigu nepalaikome
vienos žmonių valdžios, tuomet palaikome kitą.
Šeštame dešimtmetyje dabartinėje
Kongo Respublikoje valdantieji
apkaltino Jehovos liudytojus,
neva jie yra komunistai.
Bet aštuntame dešimtmetyje,
kai šalyje į valdžią atėjo komunistai,
jie ėmė piktintis,
kad prie jų neprisidedame.
Dabar Kongo Respublikoje
Jehovos liudytojai
jau beveik tris dešimtmečius
džiaugiasi religijos laisve.
Kai kas mūsų krikščionišką
neutralumą laiko abejingumu,
kiti tokią nuostatą vertina
kaip priešiškumą valdžiai.
Aptarkime abu
šiuos požiūrius.
Visų pirma, tarp krikščioniško neutralumo
ir abejingumo yra didžiulis skirtumas.
Abejingumas apibūdinamas kaip „domėjimosi,
rūpinimosi kuo nors ar entuziazmo stoka“.
Mes tikrai domimės žmonėmis
ir mums labai rūpi jų jausmai.
Kaip ir Jėzus, prireikus ateiname jiems į pagalbą,
sykiu mokome juos apie Dievo Karalystę,
kuri vienintelė pajėgi
pašalinti neteisybę.
Užuot mėginę keisti
politinę sistemą,
mokome žmones iš Dievo Žodžio
ir stengiamės pakeisti jų širdį.
Būtent ši permaina
ir yra svarbiausia,
nes pagrindinės žmonijos problemos
yra ne politinės, o dorovinės.
O kodėl galima sakyti, kad Jehovos liudytojai
valdžiai ne kenkia, o veikiau padeda?
Mes sąžiningai
laikomės įstatymų,
prisidedame prie bendruomenės
gerovės savanoriaudami
arba atlikdami privalomąją
civilinę tarnybą, kur tokia yra,
ir mokame mokesčius.
Tiesa, mes nebalsuojame už
politines partijas ar kandidatus,
kita vertus, rinkimų
nežlugdome
ir netrukdome tiems,
kas nusprendžia balsuoti.
Tiesa, mes nedalyvaujame politinėse
kampanijose, nesistengiame paveikti politikų
ir patys į valdžią nesiveržiame, kita vertus,
valdančiųjų bei jų politikos nekritikuojame,
nedalyvaujame demonstracijose,
kuriomis siekiama politinių pokyčių.
Tiesa, mes nepagerbiame
valstybės vėliavos,
bet kita vertus, jos nedeginame
ir ant jos nespjaudome,
taip pat nemenkiname tautos,
kurios simbolis ta vėliava yra, –
to nedarome netgi tose šalyse, kur tokie
veiksmai pateisinami kaip laisvės išraiška.
Tiesa, mes negiedame valstybės himno,
kita vertus, reginio iš to nedarome
ir kitiems giedoti netrukdome,
tiesiog esame pagarbūs stebėtojai.
Mes ne tik neiname į karą
ir nežudome žmonių,
bet ir savo šalyje
nesigriebiame smurto.
Mes nepropaguojame jokių politinių idėjų,
bet jų ir nepalaikome – net savo širdyje.
Būtent tai ir yra neutralumas.
Mes nepalaikome
nė vienos pusės.
Bet kaip tuomet, jei valstybė reikalauja to,
kas kertasi su Jėzaus priesakais?
Tokiais atvejais laikomės vieno Biblijos principo.
Tikriausiai prisimenate
Apaštalų darbų 5:28, 29,
kur pasakyta, kad „privalu
klausyti Dievo, o ne žmonių“.
Tai nereiškia, kad mes negerbiame valdžios,
tiesiog mes labiau gerbiame Dievą.
Jeigu valstybė reikalauja
daryti tai, ką Dievas draudžia,
arba nedaryti to,
ką jis įsako,
šitoks reikalavimas Dievo
požiūriu yra netinkamas.
Kas nors galbūt pasakys:
„Dėl tokios nuostatos kai kuriais atvejais
galit ir valdžios rūstybę užsitraukti.“
Kad gali taip nutikti,
kalbėjo ir Jėzus.
Mato 24:9 skaitome:
Apreiškimo 2:10 Jėzus dar konkrečiau pasakė,
kad kai kurie jo mokiniai bus įmesti į kalėjimą –
ne visi, bet kai kurie.
Aišku, mes nenusiviliame,
jeigu mūsų niekas neįkalina,
bet ir patekę į kalėjimą
drąsos neprarandame.
Tie tūkstančiai brolių ir sesių,
kurie per daugelį metų buvo
ar tebėra įkalinti dėl krikščioniško
neutralumo, visada yra mūsų mintyse.
Didžiuojamės jais!
Už juos meldžiamės.
Žinome, kad Jehova
jais džiaugiasi.
Jų ištvermė išbandymų
metu yra visų mūsų pergalė.
Kodėl taip teigiame?
Efezo bendruomenei
Paulius rašė:
Šiuos žodžius jis rašė
kalėdamas Romoje.
Kokia prasme Pauliui tekę
išmėginimai buvo efeziečių garbė?
Nepaisydamas išbandymų Paulius
ištvermingai tarnavo kitiems.
Taip jis parodė bendruomenei,
kokia garbė būti krikščioniu.
O jeigu Paulius būtų palūžęs?
Ką tai bylotų?
Kad jų tikėjimas, tarnystė, Dievo Karalystės
viltis, ne tokie jau ir vertingi.
Tačiau Pauliaus ištvėrė ir šitaip parodė,
koks prakilnus krikščionio kelias
ir kad likti ištikimam
verta bet kokia kaina.
Panašiai yra ir šiais laikais.
Kalėjimuose sėdinčių mūsų brolių
ir sesių ištvermė įrodo, kad jų viltis gyva
ir kad Dievo Karalystė,
kuriai jie atstovauja, reali.
Jie didžiuojasi, kad yra ne kokios
nors žmonių valdžios,
bet dangiškosios
Karalystės atstovai.
Ir ta Karalystės galiausiai apdovanos juos
amžinu gyvenimu pasaulyje be karų.

David Schafer. Kas yra krikščioniškas neutralumas, kaip ir kodėl jo laikomės