JW subtitle extractor

Išėjimo knygos apžvalga.
Išėjimo knygą Mozė parašė Sinajaus
dykumoje 1512 metais prieš mūsų erą,
praėjus metams nuo izraelitų
išėjimo iš Egipto.
Knygoje aprašomas
145 metų laikotarpis:
nuo Juozapo mirties 1657 metais
iki padangtės statybos
1512 metais prieš mūsų erą.
Išėjimo knygoje pasakojama, kaip Jehova
išlaisvina izraelitus iš Egipto vergijos,
kaip suburia juos į tautą ir kaip
juos moko deramai jį garbinti.
Išėjimo knygą
sudaro 40 skyrių.
Iš 1 skyriaus sužinome, kad izraelitų
skaičius nepaprastai išauga,
todėl faraonas nusprendžia
paversti juos vergais.
2–4 skyriuose pasakojama,
kokiomis aplinkybėmis gimsta Mozė,
kaip jį įsivaikina faraono duktė
ir kaip jam tenka bėgti į Midjaną,
nes nužudė egiptietį, mušusį hebrają.
Praėjus daugeliui metų Jehova paveda
Mozei išvesti Izraelio tautą iš Egipto.
7–10 skyriuose rašoma, kaip Mozė
ir už jį kalbėti paskirtas jo brolis Aaronas
ne kartą prašo faraoną išleisti izraelitus
į laisvę, tačiau faraonas vis atsisako.
Dėl to Jehova siunčia
Egiptui dešimt bausmių,
pavyzdžiui, Nilo upės
vandenys pavirsta krauju,
kraštą užplūsta varlės,
žmones ir gyvulius kankina
pūliuojančios votys.
12 skyriuje užrašyti Dievo
nurodymai dėl Paschos.
Taip pat skaitome, kad Jehova siunčia
Egiptui dešimtą, paskutiniąją, bausmę –
miršta visi pirmagimiai.
Pažemintas, sūnaus netekęs faraonas
pagaliau leidžia izraelitams palikti Egiptą.
13 skyriuje rašoma, kad Jehova savo tautą veda
debesies stulpu dieną ir ugnies stulpu naktį.
14 ir 15 skyriuose pasakojama, kad faraonas,
negalvodamas apie pasekmes,
nusprendžia izraelitus vytis.
Tačiau Jehova faraoną su visa jo kariuomene
nuskandina Raudonojoje jūroje.
Mozė ir izraelitai ima giedoti
Jehovai pergalės giesmę.
Ar žinojote?
Per Mozę Jehova faraonui pasakė:
„Vis dėlto palikau tave gyvą – tam,
kad parodyčiau savo galią
ir kad mano vardas
nuskambėtų per visą žemę.“
Dievo vardas tikrai
nuskambėjo labai plačiai.
Net po 40 metų Kanaano gyventojai,
pavyzdžiui, Rahaba iš Jericho,
žinojo, kas įvyko
prie Raudonosios jūros.
O svarbiausia – tai, kas nutiko
faraonui, byloja,
koks galas laukia visų Jehovos
priešininkų, taip pat ir Šėtono.
16 skyriuje rašoma, kad Jehova
izraelitams parūpina manos.
Ji bus pagrindinis maistas
jų kelionės per dykumą metu.
19 skyriuje skaitome, kad Mozė
užkopia ant Sinajaus kalno.
Ten Dievas pažada, kad izraelitai,
jei tik visada jo klausys,
bus jo „karališkoji kunigija
ir šventa tauta“.
20 skyriuje pasakojama, kas vyksta prie
Sinajaus kalno Dievui duodant Dešimt įsakymų.
Žmonės regi žaibus ir rūkstančius
dūmus, girdi griausmą ir rago gaudesį.
24 skyriuje rašoma, kad Mozė
tautai perskaito sandoros knygą.
Tauta duoda pažadą: „Visa, ką Jehova
pasakė, mes vykdysime.“
25–40 skyriuose daugiausia kalbama
apie kunigų tarnybą, padangtės statybą,
aiškinama, kaip padaryti sandoros skrynią,
žibintuvą ir kitus šventus reikmenis.
28 ir 29 skyriuje detaliai aprašoma kunigų
apranga ir įšventinimo į kunigus tvarka.
Vyriausiasis kunigas turėjo dėvėti
liemenę, vadinamą efodu,
ir turbaną su aukso plokštele, ant kurios
išraižyti žodžiai „Jehova yra šventas“.
32 skyriuje pasakojama, kad Mozei
būnant ant Sinajaus kalno
žmonės pasidirba auksinį veršį ir ima
jį garbinti, jo garbei linksmintis.
Nusileidęs nuo kalno Mozė
tą stabą sudegina ir sutrina į dulkes.
Tada išbarsto dulkes ant vandens
ir liepia izraelitams jį gerti.
34 skyriuje rašoma, kad Mozė
vėl užkopia ant Sinajaus kalno,
kur Jehova apreiškia
jam savo vardą ir savybes.
40 skyriuje pasakojama, kad baigus
statyti ir įruošti padangtę
ją apgaubia debesis, ir padangtė
prisipildo Jehovos šlovės.
Skaitydamas Išėjimo knygą,
atkreipkite dėmesį:
Jehova pažemina išdidžiuosius;
savo valiai įgyvendinti jis
pasitelkia nuolankius žmones;
Izraelio tautos išlaisvinimas
stiprina mūsų tikėjimą,
kad Dievo Karalystė
atves mus į tikrąją laisvę.