JW subtitle extractor

Laiško hebrajams apžvalga.
Šį laišką apaštalas Paulius parašė
maždaug 61 mūsų eros metais iš Romos,
prieš pat atgaudamas laisvę
arba netrukus po to.
Iš laiško turinio galima spręsti, kad jis buvo parašytas
Judėjoje gyvenantiems žydų kilmės krikščionims.
Daugelis jų buvo Jėzaus
sekėjai jau ne vienus metus.
Bet dvasiniu požiūriu jie tapo tokie,
kuriems reikia pieno, o ne kieto maisto.
Jų tikėjimui grėsė pavojus, nes judaizmo vadovai
ir jų rėmėjai krikščionis visaip persekiojo.
Tie priešininkai tikriausiai
menkino krikščionis
didžiuodamiesi matomais, apčiuopiamais
judaizmo religijos dalykais.
Judėjai, pavyzdžiui, turėjo didingą šventyklą,
kunigus, aukojo gyvulių aukas,
laikėsi Mozės įstatymo,
jų istorija siekė Abraomo dienas.
Savo laišku Paulius norėjo sustiprinti krikščionių
įsitikinimą, kad visos šios regimybės
nė iš tolo neprilygsta nematomiems
dangiškiems dalykams ir Kristui.
Krikščionių tikėjimas buvo daug
pranašesnis už visas judaizmo apeigas.
Pauliaus laiškas turėjo būti labai naudingas ir tiems
bendratikiams, kurie vis dar laikėsi Mozės įstatymo.
Laiškas hebrajams
padalytas į 13 skyrių.
1–3 skyriai duoda toną visam laiškui.
Juose kalbama apie
ypatingą Jėzaus padėtį.
Jis viršesnis tiek už angelus,
tiek už Mozę.
4–10 skyriuose Jėzus apibūdinamas kaip
danguje tarnaujantis Vyriausiasis Kunigas,
daug pranašesnis už šventykloje
tarnaujančius judėjų kunigus.
Kitaip nei jie, Jėzus
yra tobulas ir be kaltės.
Judėjų vyriausieji kunigai turėjo kasdien
atnašauti gyvulių aukas už tautos nuodėmes.
Bet tų aukų išperkamoji
vertė buvo ribota.
Kristus, žemėje paaukojęs savo
gyvybę, įžengė į patį dangų,
kur Dievas pripažino jo auką kaip išpirką
už žmonijos nuodėmes visiems laikams.
Dėl šios išpirkos ėmė galioti nauja sandora,
pranašesnė už tą, kurios tarpininkas buvo Mozė.
Ar žinojote?
Hebrajams 9:9 rašoma:
„Toji Palapinė yra [...] įvaizdis.“
Paulius čia kalbėjo apie Mozės
pastatytą palapinę, arba padangtę.
Tenai atliekamos Dievo garbinimo
apeigos ir aukojamos gyvulių aukos
negalėjo pelnyti žmonėms
visiško nuodėmių atleidimo.
Tada apaštalas paminėjo daug
tobulesnę Palapinę, „ne rankų darbo“,
tai yra naują sutvarkymą, pagal kurį Jehova turi
būti garbinamas ir kurio esmė yra Kristaus išpirka.
Tik dėl šio sutvarkymo įmanoma turėti
asmeninį ir amžiną ryšį su Dievu.
10 skyriuje Kristaus sekėjams primenama,
kaip svarbu reguliariai susirinkti draugėn
ir vieniems kitus paraginti –
ypač artėjant pabaigai.
11 skyriuje kalbama apie tikėjimą.
Čia paminėta daug iki Kristaus
gyvenusių vyrų ir moterų,
kurie tikėjimo skatinami
nuveikė didžių darbų.
12 skyriuje skaitome, kad tie drąsūs vyrai
ir moterys sudaro „didelį debesį liudytojų“.
Apaštalas tada pamini
svarbiausią liudytoją iš jų visų –
Jėzų Kristų, mūsų tikėjimo
didįjį Vedlį ir Ištobulintoją.
Tokį kaip Kristaus tikėjimą,
be abejo, turime parodyti darbais.
Todėl 13 skyriuje randame
šiuos Pauliaus pamokymus:
„Nepaliaukite vienas
kitą broliškai mylėti“,
„Santuoka tebūna visų gerbiama“
ir „Klausykite savo vadovų“.
Skaitydamas Laišką hebrajams
atkreipkite dėmesį,
kaip Paulius pabrėžia
krikščionių tikėjimo pranašumą,
kaip laukdami šio pasaulio pabaigos
savo tikėjimą galime tobulinti
ir ką Jėzus, Dievo įgaliotas Vyriausiasis Kunigas
ir dangiškosios Karalystės Karalius, daro,
kad nuodėmė ir mirtis
būtų sunaikinta amžiams.